Integruotas tarpmokyklinis projektas „Metų ratu“. Jurginės

Šiuolaikiniame pasaulyje viskas kinta. Ne vienas dažnai susimąstome, kaip greit viskas keičiasi. Kinta ne tik gamta, bet ir mes. Juk ir tam tikri gyvenimo reiškiniai yra susiję su gamta. Gyvename metų rate, kuris mus veja iš vieno metų ciklo į kitą. Sukiesi šiame rate ir galvoji apie ateitį, kurioje matai bręstantį ir tobulėjantį žmogų. Taip žingsnis po žingsnio keliauji vis naujo, užsibrėžto tikslo link.

Nuo senų senovės žmogus buvo susijęs su gamta. Tai tarsi antrieji namai. Žmogus čia visada rasdavo ramybę, paguodą. Dažnai gamtai išsakydavo slapčiausias mintis. Poetai eilėraščiuose gražiausiais žodžiais tapė gamtos pulsavimą ir išsakydavo žmogų užplūstančius jausmus. Dainininkai skambiomis melodijomis apdainuodavo ąžuolą devyniašakį, sraunią upę, pasaulio medį, paukščius, prabilusius žmogaus balsu. Tokią erdvę gamtos pažinimui atveriame ir mes šių dienų vaikams.

Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazija jau aštuntus metus iš eilės organizuoja integruotą tarpmokyklinį projektą „Metų ratu“, kurį sudaro dvi kalendorinės metų šventės: rudenį – Vėlinių šventė „Atkelkim Vėlių vartelius“ Karmazinų pilkapiuose, pavasarį – Jurginių šventė, kurią organizuojame Baltupių aukštupyje prie Baltupio upelio. Kalendorinių švenčių prasmę ir simboliką giliau įprasmina šventės, vykstančios natūralioje aplinkoje, kurioje mokinys gali pajausti, prisiliesti prie jį supančios gamtos bei senojo lietuvių pasaulio. Koks tai projektas? Kokie svarbiausi jo motyvai? Visų pirma, tai galimybė mokinius supažindinti su tautos tradicijomis ir šventėmis gyvoje gamtoje. Antra, tai mokinių pilietinio sąmoningumo aktyvinimas leidžiant pažinti liaudies muzikos ir gamtos ryšį. Trečia, tai tautinio identiteto formavimas per neformalią veiklą.

Šiame projekte dalyvauja: Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijos etnokultūros būrelis (vad. Marija Mašanauskienė), folkloro ansamblis „Rugelis“ (vad. Jelena Valiulienė), Medeinos folkloro ansamblis „Bitela“ (vad. Irma Dobrovolskienė) bei pradinių klasių mokiniai.

Organizuodami šį projektą siekiame, kad Vilniaus miesto mokiniai ir mokytojai dalintųsi gerąja patirtimi, susipažintų su kalendorinių švenčių tradicijomis, papročiais bei gebėtų paaiškinti jų prasmę ir simboliką, puoselėtų pagarbą gamtai, žmogui, aplinkai. Norime, kad mokiniai ugdytųsi poreikį prasmingai dalyvauti liaudies šventėse, geriau pažintų gamtos gyvenimą. Taip pat didelį dėmesį skiriame mokytojų dalykininkų bendravimui ir bendradarbiavimui. Kiekvienais metais projekto „Metų ratu“ šventėse dalyvauja vis kiti mokiniai. Taip mums pavyksta svarbią tautinės kultūros patirtį gyvoje gamtoje skleisti visiems mokiniams bei daliai tėvų bendruomenės.

Jurginių šventė kasmet prasideda vandens apšlakstymu Baltupio aukštupyje. Pasisėmę šaltinio vandens nusiprausiame rankas, apsišlakstome vandeniu. Įprasminę šventės pradžią, grodami molinukais keliaujame į žalią pievelę, kurioje laukia nenuobodi veikla, primenanti vaikams apie bundantį pavasarį. Vaikai padengia stalą juoda raikyta duona, baltu sūriu, jurgučiais (specialiai Jurginių šventei dažytais kiaušiniais), užkabina supynes ant senojo ąžuolo ir smagiai rikiuojasi į eilę ridenti nuo kalnelio jurgučius. Etnokultūros būrelio vadovė Marija primena vaikams apie bundantį pavasarį, rikiuoja juos, pasakodama apie pirmąjį griaustinį. Vaikai susidomėję ieško akmenuko, kad galėtų mesti jį į tolį ir nubaidyti griaustinį, kad šis nesukeltų pavojaus namams….

Šventę įprasmina lietuvių liaudies dainos, rateliai-žaidimai. Juk muzikos ir gamtos ryšys neatsiejamas. Čia supantis suskamba sūpuoklinės dainos. Kepdami kiaušinienę vaikai smagiai traukia dainas apie paukščius, Jurgį, bundančią žemę. Juk atbudus gamtai pabunda viskas, kas gyva. Pavasaris – tai metas, kai šviesa ir žaluma skverbiasi išjudindama visa, kas alsuoja gyvybe. Kiekvieną balandžio mėnesį projekto dalyviai vyksta į Baltupių mikrorajono žaliąjį šilą prie Baltupio upelio aukštupio. Būdami gamtoje, drąsiai skelbiame, jog atėjo pavasaris.

Šventei besibaigiant, po senojo ąžuolo šaknimis užkasame margučius ir duonos riekelę, taip pagerbdami žemę maitintoją. Juk seniau per Jurgines duona buvo užkasama dirbamo lauko pakrašty. Vaikai moka džiaugtis įvairiomis šventėmis ir projektais, o mes, mokytojai, tikime, jog dalyvaujančių vaikų širdelėse integruotos šventės įgaus prasmę ir dar ilgai gyvuos jų prisiminimuose. Viliamės, kad patirti įspūdžiai gyvos tradicijos apsuptyje skambant liaudies dainoms tik dar labiau sustiprins vaikų ryšį su gamta ir lietuvių kultūra.

Parengė Jelena Valiulienė, Marija Mašanauskienė

Išvykos akimirkos: