Kaip akimirka prabėgo pirmasis mokslo metų mėnuo. Kai gamtoje sodrią žalumą pakeitė gelsva aukso spalva, rudens alsavimą pajutome visur. Netruko ateiti ir spalis. Šėldamas, besitaškydamas spalvotais lapų purslais, jis dovanojo kasmetę šventę – Tarptautinę mokytojų dieną.
Tai pirmasis šventiškas stabtelėjimas beįsisukančių mokslo metų verpete. Tai diena, leidžianti pajusti savo darbo prasmę, pažvelgti į rytojų, pamąstyti apie tai, kokie bus mokiniai ryt ar po daugelio metų. Iš šalies žiūrint, atrodo, kad mokykloje niekas nesikeičia – skambutis, pamoka, pertrauka, vėl skambutis. Taip ir mokyklos kasdienybės rate besisukantis mokytojas, dalinantis savo žinias ir išmintį visiems vienodai – ir mažam pirmokui, ir jau besiruošiančiam palikti progimnaziją aštuntokui.
Šiemet Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijos mokytojų kolektyvui šventė buvo ypatinga, netradicinė. Tam, kad rastų geriausią skambesį, mokytojui tenka kasdien „derinti stygas“ bei daug dirbti. Ir maloniausia, kai šis sunkus darbas atsiperka. Spalio 4-osios rytą vos tik peržengusius mokyklos slenkstį mokytojus su gėlėmis ir sveikinimais pasitiko būrys mokinių. Visą dieną mokykloje skambėjo šilti žodžiai, nuoširdūs linkėjimai. Po pietų linksmai nusiteikęs progimnazijos mokytojų kolektyvas išdardėjo į „Sūrininkų namus“ Dargužių kaime.
Penkios dešimtys kilometrų nuo Vilniaus. Tiek reikia važiuoti, kad pasiektum „Sūrininkų namus“. Miškuose paskendusio Varėnos rajono Dargužių kaime spalvinga nuoroda kelio dešinėje kviečia į jaukią sodybą – „Sūrininkų namus“. Čia užklydęs svečias gali įsigyti naminių, neįprastų lietuvio skoniui sūrių. Dargužiai – tai ilgiausias Lietuvoje gatvinis kaimas. Važiuodami gėrėjomės sodybose besidairančiais didžiagalviais jurginais. Šalia lietaus išplaktų medinių namų sienų rudeniniai medžiai švytėjo savo sodriu geltoniu. Spalis ryškiais potėpiais išmargino seniai išblėsusios vasaros spalvas.
Mokytojai smalsiai apžiūrinėjo sūrininkų sodybą, dairėsi aplinkui, klausėsi istorijų apie tai, kaip čia pat, Lietuvoje, gimsta sūriai, įprasti mūsų lietuviškam būdui ir kur kas egzotiškesni – su mėlynuoju pelėsiu, fermentuoti, ilgai brandinti. Sodybos šeimininkas kantriai atsakinėjo į mokytojų klausimus, rodė, kaip patiems pasigaminti sūrį. Mokytojai su pasimėgavimu ragavo įvairiausių rūšių sūrių, vėliau entuziastingai patys mėgino jo pasigaminti.
Mūsų progimnazijos mokytojai šią išvyką prisimins dar ilgai. Nuotaikingai pasibaigusi šventinė diena paliko malonių įspūdžių, priminė, kaip gera būti mokytoju.
Tekstas – lietuvių kalbos mokytojos Astos Šalkauskaitės,
nuotraukos – istorijos mokytojos Simonos Stankutės
Atnaujinta: 2013/10/09
