Ruduo nenuspėjamas. Susiruošusius į žygį geru oru šeštadienis mus pasitiko lietumi, todėl daug vaikų pabūgo kelionės. Tačiau keli drąsuoliai ir viena mama nutarė surizikuoti. Nesiryžome toli keliauti, pasirinkome dvigubai trumpesnį maršrutą.
Kol nuvykome iki Čekonės upelio, lietus nustojo lyti. Įdomus tas Čekonės upelis: jis primena kalnų upelį, akmenuotas ir labai sraunus, čia privirtę bebrų nugriautų medžių. O viename krante apžiūrėjome nuo senų laikų esantį aukurą. Kadaise čia lietuviai slapta švęsdavo savo šventes, kūreno šventą ugnį, o sovietinė valdžia šį aukuro akmenį perskėlė, tačiau paliko.
Nesunkiai užkūrėme laužą, kepėme dešreles, virėme arbatą. Smagiai praleidome laiką ir žadame į šią paslaptingą ir įdomią vietą dar atvykti pavasarį, kai atšils ir sužydės žibutės.
6c klasės auklėtoja Marija Mašanauskienė
Atnaujinta: 2015/11/30
