Sausio 13-ąją, jau trisdešimtą kartą minime Laisvės gynėjų dieną. Laisvės tema rūpėjo ir mūsų tautos patriarchui, daktarui Jonui Basanavičiui, kurio vardą garsina mūsų mokykla. Jis svariai prisidėjo prie Lietuvos valstybės nepriklausomybės gimimo 1918 metais, vėliau, prabėgus beveik šimtmečiui, atgautą nepriklausomybę ir laisvę reikėjo apginti.
Minėdama 1991-ųjų metų sausio įvykius, progimnazijos bendruomenė visą mėnesį organizuoja atminimo veiklas. Šios dienos simboliu tapusi neužmirštuolė ir progimnazijos bendruomenės organizuojamos veiklos kvies prisiminti prabėgusius įvykius ir niekada nepamiršti, ką ši laisvė reiškia mums. Mes to niekada neužmiršime. Ir čia, būtent ties šiuo žodžiu, galime pasigėrėti nuostabiu neužmirštuolės simboliu. Gražiu, bet taip pat ir iki skausmo prasmingu. Šiame simboliniame žiede slypi tiek daug: pagerbiame ir prisimename tuos, kurie kovojo už laisvę. O tuo pačiu metu neužmirštuolė skatina prisiminti, kad kiekvieno iš mūsų pareiga yra išsaugoti šalį laisvą ir po mūsų gimsiantiems.
Mokyklos bendruomenę pasiekė radijo Basanavičius FM komandos parengta laida, kurioje galima išgirsti mokinių iš artimųjų surinktų interviu ištraukų, liudijančių to meto įvykius ir išgyvenimus.
Istorijos mokytojų R. Tervydienės ir D. Tomkutės iniciatyva sausio 13-ąją 1–8 klasių mokiniai su klasės auklėtojais 8 val. ryte dalyvaus akcijoje „Atmintis gyva, nes liudija“. Mokiniai bus kviečiami susitikti virtualiose klasės valandėlėse, kurių metu kviestiniai svečiai arba klasių auklėtojai dalysis prisiminimais apie tos dienos įvykius, o visą progimnazijos bendruomenę Sausio 13-ąją kviečiame simboliškai papuošti namų langus atminimo žvakučių šviesa. Prisiminimais su jauniausiais mokyklos nariais – pradinių klasių mokiniais – klasės valandėlės metu dalysis budėtojas Arvydas, buvęs savanoris. Dėkojame jam už bendruomenei skiriamą laiką ir perduodamą patirtį.
Sausio 13-osios minėjimas sutelkia, suburia ir skatina bendradarbiauti. Lietuvių kalbos mokytojos L. Jankauskaitės, istorijos mokytojos R. Tervydienės ir dailės mokytojos J. Šakočiuvienės iniciatyva 6B klasės mokiniai integruotų pamokų metu kurs to meto įvykių laiko juostą ir surengs jų parodą. Bendram darbui šia proga susibūrė ir mokyklos dailės ir technologijos mokytojų bendruomenė (H. Vaišvila, A. Jurgaitienė ir J. Šakočiuvienė) bei mokiniai. Kaip teigė technologijų mokytoja A. Jurgaitienė, „Dekoracijų detalės buvo pagamintos mūsų mokinių rankomis – technologijų pamokų metu, Fab lab dirbtuvėse. Kadangi kiekvieno mokytojo širdyje ši data paliko gilų įspaustą ir išjaustą pėdsaką, detales beliko sudėlioti į visumą. Žiemą pražydusios neužmirštuolės, žvakių teikiama ramybė ir yra atmintis apie to laikotarpio įvykius.“ Dėkojame mokytojams ir mokiniams už jautriai papuoštas mokyklos erdves.
Istorinės sukakties įkvėpti mokiniai šiai progai paminėti taip pat kurs ketureilius apie laisvę (ketureilius rašys 6n, 6b ir 6v klasės mokiniai, maketuos ir parodą paruoš lietuvių kalbos mokytoja Lina Jankauskaitė).
Minėdami 30-ečio sukaktį taip pat dalijamės progimnazijos mokinių artimųjų pasakojimais apie tos dienos įvykius ir tai, ką jiems reiškia laisvė:
Tas sausis buvo šaltas, pilnas nerimo ir nežinomybės. Mama vakarais ar naktim eidavo budėti prie Spaudos rūmų, tėvelis tuo metu važinėjo dirbti į Marijampolę, tad aš su broliu kartais būdavome vieni. Tie įvykiai mus užaugino.
Buvo baisu, visa tai kėlė šiurpą, drebėjome, verkėme, tą naktį nemiegojome. Buvo didelė nežinia, kuo visa tai baigsis, kiek nukentės nekaltų žmonių, tuo kartu žmonės ruošėsi net mirčiai. Šios nakties įvykių ir už laisvę žuvusių kankinių niekada nepamiršiu.
Sausio 13-oji – kertinis lūžis mūsų valstybėje. Diena, kuomet visas pasaulis išgirdo, kas iš tiesų yra Lietuva. Kai taikūs žmonės gulė po tankais dėl Lietuvos Laisvės, dėl mūsų visų Laisvės!
Kartu su mama ir broliu išbėgome į gatvę prie radijo ir televizijos pastato. Ten buvo susirinkusi didelė minia žmonių, o gatvėje stovėjo tankai, žmonės stovėjo susikibę rankomis ir neleido kareiviams užimti pastato. Gatvėje aidėjo šūviai, sklido panika, riksmai, todėl mums buvo labai baisu.
Žodis „laisvė“ man asocijuojasi su žodžiu „tiesa“. Laisvė – tai priešprieša melui, apgaulei, žmogaus minčių suvaržymui. Laisvė – tai galimybė keliauti, pažinti visą pasaulį ir laisvai reikšti mintis. Laisvas žmogus gali laisvai kurti, įgyvendinti savo tikslus ir svajones.
Tai labai svarbi diena Lietuvos istorijai, nes ji parodė, kad vieningi žmonės gali pasipriešinti ir kovoti už savo laisvę.
Lietuvių kalbos mokytojos Lina Jankauskaitė ir Gintarė Pugačiauskaitė
Šiuos artimųjų prisiminimus surinko progimnazijos 7-ų klasių mokiniai:
“Viskas vyko kaip tik prieš mūsų langus. Prisimenu, kaip ryte atbėgo mano draugė ir sako „mano sūnus dingo“. Tada pradėjom ieškoti jo po ligonines ir paskui jai pranešė, kad yra nužudytas žmogus, panašus į jos sūnų. O jos sūnus buvo Rolandas Jankauskas. Tada ėjau į laidotuves, su ja bėgdavau į kapines, nes ji iš sielvarto negalėjo nieko daryti. Visas naktis buvau prie jo karsto. Laidojom jį.”
„Net kelios dienos prieš patį įvykį visi žinojo, kad Lietuvos radiją ir televiziją gali bet kada pulti, todėl žmonės iš visos Lietuvos suvažiavo ten, ir kūrė laužus, gėrė arbatą, šnekučiavosi ir taip laukė, kada galės apginti pastatą, kai į jį bus veržiamasi. Dažnai nueidavau į televiziją ir aplankydavau ten dieną ir naktį budinčius bendradarbius ir kolegas, arba tiesiog pasivaikščiodavau aplinkui, bendraudavau su žmonėmis, kurie buvo atvažiavę. O būtent sausio tryliktos naktį, kažkokiais reikalais buvau televizijoje ir vėl kalbėjausi su savo budinčiais pažįstamais. Kai apie antrą valandą nakties prasidėjo televizijos šturmas, aš buvau Lietuvos radijo ir televizijos šeštame aukšte. Iš pradžių kas vyko apačioje stebėjau pro langą, vėliau tai daryti pasidarė pavojinga, nes kulkos lakstė į visas puses ir galėjo pataikyti į langą. Paskui į mūsų kabinetą įsiveržė rusų kareiviai ir iš pastato išvarė. Pats pirmas jausmas kurį gerai prisimenu yra nuostaba, nes iki paskutinės minutės net nesitikėjau, kad taip gali įvykti. Apie to meto Sovietų Sąjungos prezidentą Michailą Gorbačiovą buvo gana gerai atsiliepiama, tai buvo sunku patikėti, kad jis galėtų pasiųsti tuos tankus. “
“Sausio 13-ąją pabudome apie 1.30 val. nakties nuo šūvių aidinčių prie televizijos ir radijo komiteto. Supratome, kad Sovietų armija šturmuoja valstybines įstaigas. Prie Seimo jau buvo susirinkę daugybė žmonių. Buvo ir atvažiavusių nuo televizijos bokšto. Jie buvo kruvini, suplėšytais drabužiais ir skleidė žinią, kad rusų kareiviai šaudė į minią, tankais traiškė žmones. Visiems tapo absoliučiai aišku, tankai tikrai atvažiuos ir į Seimą, ir ko gero, čia gali būti tokia pati mėsmalė, kokia buvo prie bokšto.
Tuo metu prasidėjo seimo rūmų įtvirtinimas: vyrai nešiojo didžiulius armatūros lakštus iš šalia esančios statybvietės. O aikštėje buvusiems žmonėms Seimo gynėjai liepė apsispręsti: ar yra pasiryžę likti iki galo, jei ne – tai turi eiti namo tiesiog dabar. Išėjusių buvo nedaug, visi tik dar labiau susiglaudė toje minioj. Prie Seimo durų kunigas Grigas pradėjo aukoti mišias ir realiai duoti paskutinį patepimą visiems esantiems ten aikštėje. Tai buvo labai jaudinantis momentas, nes žmonės labai nuoširdžiai meldėsi prašydami Dievo ir Mergelės Marijos užtarimo, klaupėsi į šlapią sniegą priimdami paskutinį patepimą, rimtai pasiruošę mirti.”
Basanavičiaus FM dokumentika
Atnaujinta: 2021/01/12
