Ką atnešei, ką padarei – nepamiršta,
Mes į istorijos įrašėme lapus.
Be ženklo snaigės, peteliškės miršta,
O tavo darbas pamirštas nebus.
Istorija yra atmintis. Tai mūsų darbų lobynas, praeities liudytoja, pavyzdys ir pamokymas dabarčiai, įspėjimas ateičiai. Turėti savo istoriją – tai turėti savo laisvę. O turėti laisvę – tai turėti atmintį. Tautos istorija, kultūra lydi žmogų nuo gimimo per visą jo gyvenimą. Suprasdami, kaip svarbu ugdyti mokinių pilietiškumą, pagarbą bei didžiavimąsi savo tauta, neapsiribojame vien vadovėliuose esančia medžiaga. Juk gyva istorijos atmintis daug įtaigesnė, labiau paveiki.
Sibiro tremties žiaurumus išgyvenusių žmonių likimo nevalia pamiršti. Jie yra gyvas nesunaikinamo žmogiškumo liudijimas. Džiaugiamės, kad mūsų progimnazijoje svečiavosi buvęs tremtinys Petras Gvazdauskas. Jis su mokiniais dalijosi prisiminimais apie tremtį, ten buvusias sąlygas, patirtus išgyvenimus, sutiktus likimo brolius. Mokiniai susidomėję klausėsi svečio pasakojimo, uždavė nemažai klausimų apie tremties detales, gyvenimo sąlygas Sibire. P. Gvazdauskas pabrėžė, kad tremtiniai, ištvėrę gyvulinius vagonus, šaltį, badą, vergišką darbą, bausmes ir patyčias, neišsižadėjo ir neišdavė savo tikrosios tėvynės ir visada tikėjo sugrįšiantys namo. Tai palaikė, stiprino jų dvasią.
Istorija yra gyva tol, kol ją atsimename. Autentiški pasakojimai apie tremtį privertė mokinius susimąstyti, atidžiau pažvelgti į savo tautos praeitį, jos žmonių patirtus išgyvenimus.
Lietuvių kalbos mokytojai
A. Šalkauskaitė, L. Giedra
Akimirkos:
Atnaujinta: 2017/04/03
