Spalio 1-oji – Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena.
Mūsų progimnazijos mokiniai, norėdami pagerbti savo senelius, spalio 1 d. 14 val. aktų salėje surengė jiems koncertą.
Sparčiais žingsniais per pasaulį šuoliuoja ruduo, dalindamas savo gėrybes. Priblėsusi saulė vis mažiau bežeria spindulių, aprimusi ir tyli ji dar retkarčiais spindi geltoniu virš laukų, miesto stogų. Žemė nusivelka savo žalią rūbą, dabinasi naujomis spalvomis. Vėsiais rytais žolę ir lapus pasidabruoja šalnos, ledo ir šarmos karoliukai žvilga besidraikančiuose voratinkliuose.
Rudenį skaičiuojame ne vien tai, ką pavasaris daigino, vasara brandino, o ruduo į aruodus sunešė. Ateina rimties, apmąstymų metas. Kiekvieną vėlų rudenį susimąstome, ką mums dovanojo dar vieneri metai, vėstant orams vis dažniau pagalvojame apie žmogaus artumo, bendravimo, buvimo kartu svarbą ir prasmę.
Žiema, pavasaris, vasara, ruduo – dar vieni metai, per kuriuos saulė nukeliavo savo kelią, per kuriuos žmogus nuėjo dar vieną atkarpą savo gyvenime. Niekas nepajėgus sustabdyti metų tėkmės. Neteisūs tie, kurie nugyventą laiką vadina metų našta. Tai ne našta, tai turtas – pilnas žinių, patirties, išminties, išgyvento skausmo ir meilės, sugebėjimo suprasti ir atleisti.
Spalio 1-ąją minima Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena. Būtent tądien Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijos mokiniai sukvietė savo senelius į jaukią, margą, spalvingą ir labai nuoširdžią popietę. Mokykla šurmuliavo nuo jaunatviško klegesio, kurį skleidė linksmai nusiteikę, besišypsantys ir jaunatviški seneliai. Anūkai jiems dovanojo savo dainas, šokius, eiles. Po renginio niekas neskubėjo išsiskirstyti – seneliai vaišinosi, bendravo, dalijosi prisiminimais.
Kartais žmogui reikia tiek nedaug – šypsenos, parodyto dėmesio, švelnumo, supratimo. Dažnai užtenka vien ištarto gero žodžio, kuris gydo ir šildo. Susibūrę draugėn, parodėme, kaip gera kartu dalintis gerumo ir meilės daigais. Tegul jie auga ir veši!
[nggallery id=12]
Lietuvių kalbos mokytoja Asta Šalkauskaitė
Atnaujinta: 2013/10/02
