Atbudus gamtai, atbunda viskas, kas gyva. Pavasaris – tai metas, kai šviesa ir žaluma skverbiasi išjudindama viską, kas alsuoja gyvybe. Sprogstantys medžių lapai, pumpurus kraunantys žiedai primena apie nuolat tekantį laiką. O tame laike mes – maži ir dideli, jauni ir seni – iš naujo atrandame save, nes pavasarį kitaip neįmanoma.
Balandžio 24 dieną, ketvirtadienį, Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijos etnokultūros būrelio mokiniai su mokytoja M. Mašanauskiene, folkloro ansamblio „Rugelis“ dainininkai su mokytoja J. Skupiene, Medeinos pradinės mokyklos pradinukai su mokytoja I. Dobrovolskiene šventė Jurgines – pirmąją tikrą pavasario šventę. Tai integruoto tarpmokyklinio projekto „Metų ratu“ pavasario šventė. Visi sugužėjome į Baltupių mikrorajono žaliąjį šilą, prie Baltupio upelio aukštupio. Džiugiai būdami gyvoje gamtoje, garsiai paskelbėme, kad atėjo pavasaris.
Nusiprausę šaltinio vandeniu, kaip ir dera per Jurgines, mėgdžiodami paukščių balsus liaudies instrumentais, švilpynėmis, ėjome prie senojo ąžuolo. Skambiai ir džiugiai kvietėme Jurgį, kad „jis atrakintų žemę ir paleistų žolę bei rasą…“, kad „saulė sušildytų žemę ir nebūtų juodų debesėlių…“. Medžiuose pavasarį sveikino čiulbantys paukščiai, baltais žiedais šlaituose šypsojosi pirmosios plukės. Visi aplinkui sveikino pavasarį. Po senojo ąžuolo šaknimis užkasėme margučių ir duonos riekelę – pagerbdami žemę maitintoją (per Jurgines, seniau duona buvo užkasama dirbamo lauko pakrašty). Pažaidę žaidimus, pasisupę, dainuodami sūpuoklines dainas, vaišinomės, ridenome „jurgučius“, tikrinome, kuris stipriausias.
Vaikai džiaugėsi atbundančia gamta, gyva tradicija. Mes, mokytojai, tikime, jog dalyvavusių vaikų širdelėse Jurginių šventė įgavo prasmę ir dar ilgai gyvuos jų prisiminimuose, o patirtus gyvos tradicijos jie įspūdžius skelbs draugams ir artimiesiems.
Muzikos mokytoja metodininkė
Jelena Skupienė
Atnaujinta: 2014/04/28
