Švieski, spindėki gimtųjų namų languos.
Gauski, aidėki ant Vilniaus ir Lietuvos.
Šviesa teneblėsta žmonių atviruos veiduos.
Tenetyla ir aidi balsai žmonių dainos!
Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazija jau šeštus metus iš eilės organizuoja Vilniaus miesto mokyklų jaunučių chorų festivalį „Šviesa“. Šeštasis jaunučių chorų festivalis „Šviesa“ subūrė 12 Vilniaus miesto jaunučių chorų iš įvairių mokyklų.
Mokytojas niekada negali pamiršti, kad jis yra pedagogas. Net ir už mokyklos sienų jis turi pateisinti šios profesijos atstovo vardą. Būtent taip mano festivalio ,,Šviesa“ įkvėpėja ir organizatorė – muzikos mokytoja Jelena Valiulienė. Ši žvali, uždeganti ir idėjų nestokojanti pedagogė jau ne vienerius metus įrodo, kad būti mokytoju – tai nuolatinė kūryba ir improvizacija.
Festivalis neatsitiktinai organizuojamas gruodžio 13-ąją. Šią dieną lietuviai nuo seno pradėdavo švęsti žiemos saulėgrįžą. Tai šviesos užgimimo šventė. Tad šią simbolinę dieną visų festivalio dalyvių bei svečių širdis užpildė šviesa, jos plakė vienu muzikos ritmu.
Šventės dalyviai bei mokinius paruošę mokytojai buvo apdovanoti padėkos raštais. Nuoširdžiausiai dėkojame festivalio rėmėjams, kurie pradžiugino vaikus, mokytojus knygomis – leidykloms „Alma littera“ bei ,,Lietuvių kalbos institutui”.
Festivalį globoja Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto departamento Švietimo skyriaus Neformaliojo ugdymo poskyris.
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis yra pasakęs, kad ,,muzika – tai Dievo pasiuntinys, atsiųstas judinti švelniausias ir geriausias mūsų sielos stygas, raminti širdis, suvargusias gyvenimo rūpesčiuose, guiti iš jų melus, nedorybes, pavydus, neapykantas“. Muzika yra mūsų gyvenimo šviesa, praplečianti žmogaus sąmonę, gilinanti jo intelektą, padedanti tapti laisvu ir mokanti išreikšti save. Šis festivalis mokiniams – tai puiki galimybė susipažinti su scenos kultūra bei pajausti chorinio dainavimo teikiamus malonumus.
Greitais žingsniais per pasaulį šuoliuoja žiema. Kai jos šalčiai sukausto žemę gruodu, į širdį beldžiasi tylus laukimas – ateina didžiosios metų šventės – įkvėpimo eiti, nesustoti, kurti metas. Tai lyg terapija žmogaus sielai – pliūpsnis šilumos, meilės, artumo. Trumpos gruodžio dienos netruks pralėkti prieššventiniuose rūpesčiuose. Tikime, kad festivalyje pasisėmę gėrio, grožio, šviesos, tyro džiaugsmo, su meile skleisime jį aplinkiniams.
Atnaujinta: 2017/12/18
