Pasaulio ir žmogaus prigimties suvokimas sparčiai keitėsi įvairiais laikotarpiais, tobulėjant technologijoms ir globalėjant visuomenei. Istorinio laiko tėkmėje keitėsi ne tik visuomenė ir jos požiūriai bei interesai, bet ir vertybės, gyvenimo būdas, žinios, požiūris į asmenybę. Šiuolaikinio pasaulio tempas, kompiuterizacija, moderniosios technologijos po truputį tirpdo lietuviškos etnokultūros ir tautiškumo savitumą.
Kitų kultūrų inertiškumas ir šventės pamažu išstumia tautines šventes. Žmogus, pertekęs tarpkultūrinio bendruomeniškumo ir bendrumo jausmo, po truputį tirpsta pamiršdamas savo tautos bendrumą ir virsmą.
Belaukdami valstybės atkūrimo šimtmečio, suvokdami šios svarbios sukakties priežastis, skatiname mokinius prisiminti valstybės piliečių vertybes, atsakomybę, pagarbą ir humanišką geranoriškumą. Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazija jau 12 metus organizuoja integruoto tarpmokyklinio projekto „Metų ratu“ šventę „Atkelkim, Vėlių vartelius“, kuri tradiciškai vyksta netradicinėje aplinkoje – Karmazinų pilkapiuose. Kiekvienam dalyvaujančiam projekte itin svarbus asmeninės prasmės vaidmuo, vaiko asmenybės vertybinių orientacijų ugdymas. Mokydamiesi netradicinėje aplinkoje – gamtoje, atitolstame nuo šiuolaikinio pasaulio gundymų technologijomis ir pasineriame į savo vidaus, žmogiškosios prigimties ištakas. Juk ne vienas dažnai susimąstome, kaip greit viskas keičiasi, keičiasi ne tik gamta, keičiamės ir mes.
Organizuodami šį projektą siekiame, kad mokiniai domėtųsi lietuvių tautos švenčių tradicijomis, papročiais bei ugdytų save kaip asmenybę, gebančią prasmingai dalyvauti sociokultūrinėje aplinkoje. Mums svarbus ir tautinio identiteto formavimas. Juk tautinis identitetas – tai tęstinis procesas, trunkantis visą gyvenimą, į kurį įsipina vaiko šeimos tradicijos, tautos istorinė atmintis bei kultūrinis paveldas, kuriuos vaikas perima nuo pat mažens. Taip pat didelį dėmesį skiriame integraciniam – tarpmokykliniam mokytojų dalykininkų bendravimui ir bendradarbiavimui. Kiekvienais metais projekto „Metų ratu“ šventėse dalyvauja vis kiti mokiniai. Taip mums pavyksta svarbią tautinės kultūros patirtį skleisti visiems mokiniams.
Karmazinų pilkapiuose rudeninis oras buvo paklusnus mūsų laiko gyvoje gamtoje vedlys. Šventė buvo ypatinga. Karmazinų pilkapiuose, kurie yra netoli nuo Vilniaus, visus susirinkusius dalyvius iš Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijos bei Medeinos pradinės mokyklos pasitiko Neries regioninio parko darbuotojas Saulius Pupininkas. Kaip visada patraukliai ir įtaigiai gamtos puoselėtojas ir mylėtojas pasakojo mokiniams apie pilkapius, trečią šimtmetį skaičiuojančius ąžuolus. Karmazinuose Jono Basanavičiaus progimnazija jau penktus metus prižiūri vaikų ir mokytojų pasodintą ąžuolų giraitę. Prisimindami pagarbą senovės lietuvių gerbiamam medžiui ir mes, sustoję prie giraitės, aptarėme susibūrimo į Karmazinų pilkapius svarbą, visi kartu padainavome gerai žinomą dainą „Žemėj Lietuvos“.
Iš galingo kamieno pradžią paėmei savo,
Pakilai tarsi vaikas į bokštą aukštai,
Ąžuolų pasiklausę senoliai dainavo –
Ar ne jų tavyje išminties atšvaitai.[1]
Vaikams aiškinama, jog senovės lietuviai po šimtamečiais ąžuolais atnašaudavo aukas, rinkdavosi aptarti svarbių reikalų, spręsdavo karo ir taikos klausimus. Rudenėjantys Karmazinų pilkapiai kiekvienąkart mums primena apie senovės lietuvių laidojimo papročius ir vis kitiems mokinukams, kurie švenčia Vėlinių šventę, primena istorinio laiko tėkmę. Juk su mokiniais mokykloje kalbamės apie žmogaus gyvenimą, jo prasmę, savo gimtinę Lietuvą, protėvius, gynusius savo brangią šalį nuo priešų….. Kadaise gyvenusius, o dabar aukštam kalnely amžinai miegančius. Pasak lietuvių mitologijos tyrinėtojos P.Dundulienės, archelologiniai radiniai rodo, jog lietuviai mirusiajam aukodavo ir degindavo aukas. Taip pat XIX amžiaus pradžioje lietuviai vėlėms ruošdavo stalą, vaišindavo jas, degindavo ugnį. Šios archajiškos tradicijos mūsų dienomis įgauną kitokią prasmę. Gyvos gamtos apsuptyje, Karmazinų pilkapiuose, taip pat ruošiame Vėlėms stalelį, primindami mokiniams senuosius lietuvių papročius. Vaikų dėmesys, susikaupimas, gebėjimas perimti istorinio laiko tėkmę padeda vaikams suprasti šios rudens šventės prasmę, gilumą ir rimtį.
Šventę įprasmina lietuvių liaudies dainos, rateliai žaidimai. Šokamas apeiginis ratelis „Žalio vario“, kurio metu dainuojant žodžius pro simbolinius vartelius, kuriuos imituoja tautinė juosta, praeinama poromis. Nepamirštame pagerbti ir ugnies, kuri laikoma pirmąja gamtos jėga. Tad vaikams smagiu užsiėmimu tampa sausos šakelės ar lapelio paieškos ir prasmingoje tyloje, įsižiebus laužo liepsnai, kartojami ugnį garbinantys žodžiai.
Vaikai moka džiaugtis buvimu Karmazinų pilkapiuose, geba bendrauti, pagarbiai elgtis. Jie šio integruoto projekto „Metų ratu“ šventėje „Atkelkim, Vėlių vartelius“ išmoksta ne tik bendravimo aplinkoje būdų, bet ir mokosi tyrinėti, stebėti, interaktyviai patirti gyvąją istoriją. Tikime, jog dalyvaujančių vaikų širdelėse integruotos šventės įgaus prasmę ir dar ilgai gyvuos jų prisiminimuose. Gyvos tradicijos apsuptyje skambant liaudies dainoms patirti įspūdžiai tik dar labiau susitiprins vaiko ryšį su gamta, lietuvių kultūra, tradicijomis. Ir ateities kartos suvoks savo tautos stipriąsias puses, gebės išlikti ir likti suvokdami „AŠ STIPRUS, KAI STIPRI MANO TAUTA“.
Šiandienos vaikas – tai Lietuvos ateities pilietis, kuris globaliame XXI amžiuje mokomas ne tik įvaldyti technologines naujoves, bet ir suprasti kuo tautai svarbi istorija, kas yra tradicija ir kuo ji vertinga vaiko ateičiai. Juk nuo suvokimo apie prasmingą būtį ir asmeninės patirties priklauso ne tik vaiko dabartis, bet ir visos Lietuvos ateitis. Tokia mūsų sėkmės istorjia modernios Lietuvos šimtmečiui.
[1] E.Danilevičius, Šlamėkit, ąžuolai. Vilnius, 1984, p.13-14
Jelena Valiulienė
Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijos
Muzikos mokytoja ekspertė
Marija Mašanauskienė
Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijos
Etikos mokytoja metodininkė
Atnaujinta: 2017/11/06
