„Atkelkim, Vėlių vartelius“ Karmazinų pilkapiuose
Klausykitės vėjo ūžesio naktį,
Seno vėjo ūžesio, gūdaus vėjo ūžesio,
Išėjusiųjų į dangaus tolius siunčiamų garsų….
Klausykitės vėjo ūžesio, medžių lapams nubyrant.
Gal tai Vėlių, atskridusių iš tolių žodžiai, sakomi mums.
Klausykitės vėjo ūžesio ir prisiminkite juos….
Prisiminimai atgyja įvairiuose tekstuose ir žodžiuose, kai kalbama apie tuos, kurie išėję jau senai, palikę gimtuosius namus, ramiai miega amžinuoju miegu. Graži kasmetinė Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijos organizuojama integruoto tarpmokyklinio projekto „Metų ratu“ tradicija vėl visus sukvietė prie Karmazinų pilkapių. Šiais metais rudens šventėje „Atkelkim, Vėlių vartelius“ dalyvavo net šešių mokyklų mokytojai ir mokiniai: Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijos etnokultūros būrelis su mokytoja Marija Mašanauskiene, folkloro ansamblis „Rugelis“ su mokytoja Jelena Valiuliene, Medeinos pradinės mokyklos folkloro ansamblis „Bitela“ su mokytoja Irma Dobrovolskiene, Antano Vienuolio progimnazijos 3M klasės mokiniai su mokytojomis Jolita Šimkiene ir Edita Bareikiene, Vilniaus jaunųjų turistų centro kraštotyros skyriaus vedėja Alina Skestenienė ir gausus būrys jaunųjų kraštotyrininkų iš įvairių Vilniaus miesto mokyklų: Abraomo Kulviečio klasikinės gimnazijos mokiniai su mokytoja Rūta Ratkevičiene, Gerosios Vilties progimnazijos mokiniai su mokytoja Vida Skrebutėnienė, Senamiesčio mokyklos Gražina Povilaitytė Kosarieva.
Šių metų šventės dalyvius tradiciškai pasitiko Neries regioninio parko gidas Saulius Pupininkas, kuris papasakojo mokiniams apie pilkapius, jų istoriją ir senovės lietuvių laidojimo papročius. Mokiniai susidomėję klausė gido pasakojamų istorijų. Kai kurie vaikai pirmą kartą pamatė pilkapius, galbūt todėl visos šventės metu gamtoje tvyrojo susikaupimas.
Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijos mokiniai priminė susirinkusiems dalyviams senovės lietuvių tradicijas rudens laikotarpiu. Juk senovėje žmonės lapkritį vadino Vėlių mėnesiu, o visą ilgą spalį lankydavo pilkapius, tvarkydavo senas kapines, degdavo žvakeles… Senoliai mokėjo paaiškinti kiekvieno gamtos reiškinio paskirtį. Manoma, jog vėjas ne šiaip sau siaučia. Jis padeda Vėlėms judėti. Tokį reiškinį ramioje gamtoje patyrėme ir mes: bedainuojant Vėlinių dainas, besiklausant vaikų sakomų tekstų apie Vėles, staigus vėjo gūsis nuūžė medžių viršūnėmis, pradingdamas tyloje.
Ant pilkapio viršaus buvo paruoštas Vėlių stalelis, kad jos, gal paukšteliu atlėkusios, pasivaišintų. Mokiniai pilkapio viršuje, ant klevo lapų paliko žemės vaisių: vynuogių, sūrio, šermukšnio uogų. Uždegę žvakeles, visi susirikinę gražiai dainavo našlaičių dainas. Apeiginiu rateliu „Žalio vario“ atvėrėme Vėlių vartelius ir pagarbinome ugnelę Gabiją paaukodami jai sausas šakeles, lapelius ir iš širdies sakomus žodžius:
Ugnele Gabija Ugnuže,
mes atėjome pabūti kartu,
pasidžiaugti tavo šiluma ir šviesa.
Mūsų protėviai tave labai mylėjo,
tau aukurus statė,
o dabar aukštam kalnely guli.
Ačiū tau ugnele, kad visada buvai ir esi su mumis.
Saugok mus nuo nelaimių.
Pasivaišinę duonos gira iš medinio kaušelio, sausainiais, smagiai žaidėme liaudies žaidimus ir ratelius, kuriuos mokė Vilniaus Antano Vienuolio progimnazijos mokytojos su mokiniais. Padėkojome Neries regioninio parko gidui už pasakojimus, suteiktą galimybę įdomiai ir turiningai praleisti popietę.
Integruoto tarpmokyklinio projekto „Metų ratu“ „Atkelkim, Vėlių vartelius“ šventėje mokiniai patyrė ne tik pažinimo, bet ir mokslo grūdo skonį. Skirtingų dalykų mokytojai, kitų specialybių atstovai prasmingai bendradarbiaudami integravo savo mokomus dalykus į šį projektą: istoriją, lietuvių kalbą, geografiją, biologiją, muziką, šokį, etnokultūrą. Juk ugdymas – tai ne vien žinios, gebėjimai, vertybinės nuostatos, bet ir pojūčiai, jausmai, vaizduotė. Šis integravimo būdas leido mokiniams pajusti pažinimo dermę, būti arčiau realaus gyvenimo – nemokyklinėje aplinkoje. Tokie renginiai didina mokinių motyvaciją, atsakomybę, skatina bendravimą ir bendradarbiavimą. O mes, mokytojai, patyrėme mokymo ir veiklos sėkmę.
Mes tikime senolių pasakojimais, kad rudenį atsiveria Vėlių langeliai ir iš anapus, ten, kur dega ugnelės, Vėlės lanko žemę. Prasiveria amžinybės vartai, pro kuriuos pamatome daugiau, nei eilinę dieną. Nereikia gero regėjimo, nes tuomet žiūrime ir matome ne akimis, o širdimi. Nepastebėjome, kaip greit prabėgo laikas Karmazinų pilkapiuose. Grįžome į namus pilni įspūdžių, gerų emocijų, įkvėpę gryno oro. Svarbiausia, nuoširdaus, draugiško bendravimo, kurio kartais labai trūksta, pasisėmę.
Marija Mašanauskienė, etikos mokytoja metodininkė
Jelena Valiulienė, muzikos mokytoja ekspertė
Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazija
Projekto-išvykos akimirkos:
Atnaujinta: 2016/10/24
